Sveiki! Malonu, kad užsukote.
Tai ką perskaitysite apačioje buvo rašoma bendro Surfhouse ir radijo stoties M-1 Plius žaidimo VĖJO AKADEMIJA dalyviams.
Ne bėda jei žaidime nedalyvaujate – norintiems jau dabar išbandyti burlentę ši medžiaga taip pat pravers.
Dalyviai – skaitykite atidžiai. Finaliniame VĖJO AKADEMIJOS žaidimo etape teks laikyt egzaminą!
PRADŽIŲ PRADŽIA
Vanduo. Vėjas. Lenta. Burė. Ši ketveriukė gali suteikti nepamirštamų potyrių, jei žinote kaip ją apjungti ir išnaudoti.
Istorikai patvirtins, kad dauguma senovės civilizacijų kūrėsi prie vandens – upių, ežerų, jūrų. Žmogus dar nebuvo atradęs rato, tačiau jau mokėjo išsiskobti primityvų luotą ir pradėjo pirmąsias keliones vandeniu. Įvairiose planetos vietose kažkam anksčiau ar vėliau šaudavo į galvą idėja, kaip į pagalbą pasikinkyti vėją. Veikiausiai, tokie išradėjai buvo tiesiog genialūs tinginiai, kuriuos iki gyvo kaulo užknisdavo nuobodus irklavimas. Jų dėka, mes iki šiol žinome, kas tai yra burė, iki šiol mokame vienu metu išnaudoti dvi stichijas – vėją ir vandenį.
IŠRADĖJAI
Anot Wikipedijos, 1948 m. garbingas, įvairiausių burinių valčių, jachtų, laivų ir kitokių vėju varomų burlaivių įrangos gretas papildė įdomus išradimas. Jungtinėse Valstijose, Pensilvanijoje gyvenęs Njiumanas Derbis nutarė į buriavimą pažvelgti kiek neįprastai. Jam kilo idėja viską apversti aukštyn kojom. Reguliuoti ne pačią burę, pritvirtintą prie stabilaus stiebo... o stabiliai pritvirtinti burę prie stiebo ir savo nedidelį katamaraną valdyti judinant visą konstrukciją, t.y. ir stiebą ir burę vienu metu. Taip vakarų civilizacijoje atsirado principas, kuriuo remiasi burlentės konstrukcija.
Tiesa, Derbis kažkaip nepagalvojo užpatentuoti savo išradimo. Tą padarė Džimas Dreikas ir Hoilas Šveitzeris, kurie 1970-ais metais užpatentavo klasikinį lentos su kyliu bei galiniais vairais ir ant lankstaus šarnyro pritvirtinto stiebo su bure derinį.
Tai ką perskaitysite apačioje buvo rašoma bendro Surfhouse ir radijo stoties M-1 Plius žaidimo VĖJO AKADEMIJA dalyviams.
Ne bėda jei žaidime nedalyvaujate – norintiems jau dabar išbandyti burlentę ši medžiaga taip pat pravers.
Dalyviai – skaitykite atidžiai. Finaliniame VĖJO AKADEMIJOS žaidimo etape teks laikyt egzaminą!
PRADŽIŲ PRADŽIA
Vanduo. Vėjas. Lenta. Burė. Ši ketveriukė gali suteikti nepamirštamų potyrių, jei žinote kaip ją apjungti ir išnaudoti.
Istorikai patvirtins, kad dauguma senovės civilizacijų kūrėsi prie vandens – upių, ežerų, jūrų. Žmogus dar nebuvo atradęs rato, tačiau jau mokėjo išsiskobti primityvų luotą ir pradėjo pirmąsias keliones vandeniu. Įvairiose planetos vietose kažkam anksčiau ar vėliau šaudavo į galvą idėja, kaip į pagalbą pasikinkyti vėją. Veikiausiai, tokie išradėjai buvo tiesiog genialūs tinginiai, kuriuos iki gyvo kaulo užknisdavo nuobodus irklavimas. Jų dėka, mes iki šiol žinome, kas tai yra burė, iki šiol mokame vienu metu išnaudoti dvi stichijas – vėją ir vandenį.
IŠRADĖJAI
Anot Wikipedijos, 1948 m. garbingas, įvairiausių burinių valčių, jachtų, laivų ir kitokių vėju varomų burlaivių įrangos gretas papildė įdomus išradimas. Jungtinėse Valstijose, Pensilvanijoje gyvenęs Njiumanas Derbis nutarė į buriavimą pažvelgti kiek neįprastai. Jam kilo idėja viską apversti aukštyn kojom. Reguliuoti ne pačią burę, pritvirtintą prie stabilaus stiebo... o stabiliai pritvirtinti burę prie stiebo ir savo nedidelį katamaraną valdyti judinant visą konstrukciją, t.y. ir stiebą ir burę vienu metu. Taip vakarų civilizacijoje atsirado principas, kuriuo remiasi burlentės konstrukcija.
Tiesa, Derbis kažkaip nepagalvojo užpatentuoti savo išradimo. Tą padarė Džimas Dreikas ir Hoilas Šveitzeris, kurie 1970-ais metais užpatentavo klasikinį lentos su kyliu bei galiniais vairais ir ant lankstaus šarnyro pritvirtinto stiebo su bure derinį.
Štai toks brėžinys buvo pateiktas JAV patentų biurui, kuris oficialiai patvirtino – burlentę išrado būtent Džimas Dreikas ir Hoilas Šveitzeris – 1970 metais. Įdomumo dėlei, būtina paminėti, kad burlentės koncepcija nėra išimtinai vakarų civilizacijos atradimas. Polinezijos gyventojai šimtečiais naudojo panašų lentos ir burės derinį. Tiesa, patentų biurų jie neturėjo, tad pasaulinio atradimo laurus susišlavė apsukrūs amerikiečiai.
Tačiau prieš tai „išradėjai“ išsprendė kelis techninius klausimus, kurie dabartiniams burlenčių sporto profesionalams ir entuziastams atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Pavyzdžiui: kaip vairuoti burlentę? Priversti ją sukti į kairę ar į dešinę?
Pabandysime normalia žmonių kalba paaiškinti klasikinį buriavimo principą. Paprasčiausias pavyzdys – burinės jachtos. Matėte, kad ten dažniausiai naudojamos trikampės burės, ir kad jos ne taip kaip kokiuose vikingų laivuose ar senoviniuose burlaiviuose nėra gražiai išsipūtusios? Iš tolo atrodo plokščios ir tikrai ne pavėjui pasuktos. Tai kaip tos jachtos plaukia? Ir dar juda skersai vėjo krypčiai arba beveik prieš vėją? Atsakymas – kylis. Tai toks „liežuvis“ styrantis iš jachtos dugno. Jachta, žinoma, gali plaukti pavėjui. O jei vėjas, kaip tyčia, pučia ne ten, kur norima patekti? Štai čia ir prasideda žaidimas. Burės pastatomos taip, kad vėjas pūstų į jas kampu (tai dar vadinama vėjo atakos kampu), t.y. savotiškai praslystų burės paviršiumi (vėjui pučiant tiesiai į burę, jo jėga paprasčiausiai paguldys jahtą ant šono). Net ir tokiu atveju, jachtą vėjas stumia ne į priekį bet į šoną, tiksliau sakant – skersai. Tačiau kylis „remiasi“ į vandenį plokštuma ir pasipriešinimo jėga neleidžia slysti šonan. Pamakaluokite vandenyje atviru delnu ir suprasite apie kokią pasipriešinimo jėgą kalbame. Jau seniai atrasta, kad tokiu atveju, teisingai sureguliavus burės įtempimą ir pastatymo į vėją kampą, burlaivis slysta į priekį. Tikslią plaukimo kryptį padeda sureguliuoti vairas. Tiek trumpai apie pagrindinį buriavimo principą. Tikimės supratote.
Grįžtame prie burlenčių. Lenta turi kylį. Yra trikampė burė. Tačiau kaip su vairu? Sutikite, viena ranka laikyti burę ir dar kokį nors vairuojantį irklą, stovint ant gana nestabilaus pagrindo – sudėtingas užsiėmimas. Štai šį galvosūkį ir teko spresti Džimui Dreikui. Jis atkreipė dėmesį į faktą, kad didžiuosiuose XVII a. burlaiviuose vairai nebuvo tobuli ir ne visuomet leisdavo tiksliai manevruoti. Todėl juose buvo numatyta galimybė vairuoti burėmis: didinant arba mažinant burių skaičių laivo priekyje ir gale, arba tiesiog keičiant jų pasukimo į vėją kampą. Kažkas tiesiog laiku ir vietoje pastebėjo, kad tokiu atveju vėjas ne tik varo į priekį, bet ir kažkiek suka laivą į kairę arba į dešinę. Dreikas nusprendė pritaikyti šį principą burlentei ir būtent todėl, pagrindinis šiuolaikinių burlenčių konstrukcijos principas yra ant lankstaus šarnyro tvirtinamas stiebas su bure. Kitaip tariant, stiebas makaluojasi į visas puses, tačiau neatsikabina ir leidžia vienu metu reguliuoti ne tik vėjo atakos kampą (plaukimo greitį) bet ir burės pasvirimą išilgai lentos, t.y. vairuoti: kai burė palenkta į priekį – vėjas suka burlentės nosį; kai burė palenkta atgal – suka burlentės galą.
Tačiau prieš tai „išradėjai“ išsprendė kelis techninius klausimus, kurie dabartiniams burlenčių sporto profesionalams ir entuziastams atrodo kaip savaime suprantamas dalykas. Pavyzdžiui: kaip vairuoti burlentę? Priversti ją sukti į kairę ar į dešinę?
Pabandysime normalia žmonių kalba paaiškinti klasikinį buriavimo principą. Paprasčiausias pavyzdys – burinės jachtos. Matėte, kad ten dažniausiai naudojamos trikampės burės, ir kad jos ne taip kaip kokiuose vikingų laivuose ar senoviniuose burlaiviuose nėra gražiai išsipūtusios? Iš tolo atrodo plokščios ir tikrai ne pavėjui pasuktos. Tai kaip tos jachtos plaukia? Ir dar juda skersai vėjo krypčiai arba beveik prieš vėją? Atsakymas – kylis. Tai toks „liežuvis“ styrantis iš jachtos dugno. Jachta, žinoma, gali plaukti pavėjui. O jei vėjas, kaip tyčia, pučia ne ten, kur norima patekti? Štai čia ir prasideda žaidimas. Burės pastatomos taip, kad vėjas pūstų į jas kampu (tai dar vadinama vėjo atakos kampu), t.y. savotiškai praslystų burės paviršiumi (vėjui pučiant tiesiai į burę, jo jėga paprasčiausiai paguldys jahtą ant šono). Net ir tokiu atveju, jachtą vėjas stumia ne į priekį bet į šoną, tiksliau sakant – skersai. Tačiau kylis „remiasi“ į vandenį plokštuma ir pasipriešinimo jėga neleidžia slysti šonan. Pamakaluokite vandenyje atviru delnu ir suprasite apie kokią pasipriešinimo jėgą kalbame. Jau seniai atrasta, kad tokiu atveju, teisingai sureguliavus burės įtempimą ir pastatymo į vėją kampą, burlaivis slysta į priekį. Tikslią plaukimo kryptį padeda sureguliuoti vairas. Tiek trumpai apie pagrindinį buriavimo principą. Tikimės supratote.
Grįžtame prie burlenčių. Lenta turi kylį. Yra trikampė burė. Tačiau kaip su vairu? Sutikite, viena ranka laikyti burę ir dar kokį nors vairuojantį irklą, stovint ant gana nestabilaus pagrindo – sudėtingas užsiėmimas. Štai šį galvosūkį ir teko spresti Džimui Dreikui. Jis atkreipė dėmesį į faktą, kad didžiuosiuose XVII a. burlaiviuose vairai nebuvo tobuli ir ne visuomet leisdavo tiksliai manevruoti. Todėl juose buvo numatyta galimybė vairuoti burėmis: didinant arba mažinant burių skaičių laivo priekyje ir gale, arba tiesiog keičiant jų pasukimo į vėją kampą. Kažkas tiesiog laiku ir vietoje pastebėjo, kad tokiu atveju vėjas ne tik varo į priekį, bet ir kažkiek suka laivą į kairę arba į dešinę. Dreikas nusprendė pritaikyti šį principą burlentei ir būtent todėl, pagrindinis šiuolaikinių burlenčių konstrukcijos principas yra ant lankstaus šarnyro tvirtinamas stiebas su bure. Kitaip tariant, stiebas makaluojasi į visas puses, tačiau neatsikabina ir leidžia vienu metu reguliuoti ne tik vėjo atakos kampą (plaukimo greitį) bet ir burės pasvirimą išilgai lentos, t.y. vairuoti: kai burė palenkta į priekį – vėjas suka burlentės nosį; kai burė palenkta atgal – suka burlentės galą.
Tai ne vienintelė techninė problema, kurią teko spręsti burlenčių pradininkams. Bandymai vyko ne vienerius metus, kol pavyko rasti optimalius derinius. Tuomet darbo ėmėsi Dreiko kompanionas H. Šveitzeris, kuris burlenčių atsiradimo istorijoje minimas kaip žmogus, padėjęs pagrindus rinkodarinei šio išradimo pusei, paprasčiau tariant, padaręs iš to verslą.
Vėliau, kaip ir visuose versluose, burlenčių srityje kilo įvairių ginčų, dėl to, kas ką išrado ir kam priklauso patentai, bei kas gali visus išradimus naudoti. Tačiau mūsų tikslas nėra detaliai nagrinėti kelių dešimtmečių senumo istorijas, todėl ekskursą į pradžių pradžią baigiame.
Didysis burlenčių, kaip sporto šakos ar tiesiog laiko leidimo būdo šuolis įvyko paskutiniais XX-ojo amžiaus dešimtmečiais. Entuziastai nemažai eksperimentavo, kol atrado optimalius lentos ir burės derinius, kurie leido ne tik tiesiog plaukti, bet ir stebinti aplinkinius įvairiais triukais. Šis sportas taip išpopuliarėjo, kad 1984 metais nutarta jį įtraukti į Olimpinių sporto šakų sarašą. Beje, 2012 metų vasaros olimpinėse žaidynėse, burlenčių rungtyje dalyvaus ir lietuvis. Tai 22 metų kaunietis Juozas Bernotas, kuris įeis į istoriją kaip pirmas Lietuvos burlenčių sporto atstovas, patekęs į olimpiadą – Londone jis startuos tarp 37 sportininkų „Neil Pryde RS:X“ olimpinėje klasėje.
Vėliau, kaip ir visuose versluose, burlenčių srityje kilo įvairių ginčų, dėl to, kas ką išrado ir kam priklauso patentai, bei kas gali visus išradimus naudoti. Tačiau mūsų tikslas nėra detaliai nagrinėti kelių dešimtmečių senumo istorijas, todėl ekskursą į pradžių pradžią baigiame.
Didysis burlenčių, kaip sporto šakos ar tiesiog laiko leidimo būdo šuolis įvyko paskutiniais XX-ojo amžiaus dešimtmečiais. Entuziastai nemažai eksperimentavo, kol atrado optimalius lentos ir burės derinius, kurie leido ne tik tiesiog plaukti, bet ir stebinti aplinkinius įvairiais triukais. Šis sportas taip išpopuliarėjo, kad 1984 metais nutarta jį įtraukti į Olimpinių sporto šakų sarašą. Beje, 2012 metų vasaros olimpinėse žaidynėse, burlenčių rungtyje dalyvaus ir lietuvis. Tai 22 metų kaunietis Juozas Bernotas, kuris įeis į istoriją kaip pirmas Lietuvos burlenčių sporto atstovas, patekęs į olimpiadą – Londone jis startuos tarp 37 sportininkų „Neil Pryde RS:X“ olimpinėje klasėje.
KAS TOLIAU?
Kaip gi atrodo burlenčių sportas šiandien? Na, geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti. Visagalis internetas pilnas vaizdų, o ir Lietuvoje yra ne viena vieta, kur nutrūktgalviai laksto įsikibę į įvairiaspalves bures. Galbūt verta šiek tiek papasakoti apie šiuolaikinių burlenčių klases, kurios iš esmės apibūdina ir plaukimo stilius. Įdomus faktas: lentų dydis matuojamas... litrais. Šiuolaikinės lentos gerokai skiriasi nuo savo bendravardžių išpjautų iš medžio. Burlentė – tuščiavidurė, ją galima palyginti su uždara baidare. Na, o kadangi tuščiavidurė – tai į ją telpa vanduo. Kuo daugiau litrų telpa, tuo didesnė lenta. Tiesa, kad žmogus nepasimestų, dydis tuo pačiu nurodomas ir metrais – centimetrais. Ilgio ir pločio santykis padeda isivaizduoti kokios formos burlentė. Lyg ir paprasta, ar ne?
Burlenčių klasės:
Freeride: pažodžiui verčiant iš anglų kalbos, laisvas važinėjimas. Tai didelės lentos, paprastai jų talpa svyruoja nuo 90 iki 170 litrų (priklausomai nuo plaukėjo kūno formų). Jos skirtos ramiam ir maloniam pasiplaukiojimui, esant vidutiniams vėjams, be didelių bangų ir staigių manevrų. Iš esmės tai labiau pramoginė – poilsinė įranga.
Formula Windsurfing: tai jau sportinio – lenktyninio tipo burlentės. Jos gerokai platesnės ir trumpesnės nei įprastinės ir yra skirtos ilgai trunkantiems plaukimams. Šių lentų konstrukcija, suderinta su atitinkamo dydžio burėmis, leidžia plaukti tiek esant silpnam, tiek stipriam vėjui. Greitis, kurį galima išvystyti su šia burlente siekia 30 mazgų – tai apytiksliai 55 kilometrai per valandą. Kadangi pavadinime yra žodis Formula, tai panašiai kaip ir Formulės 1 lenktynėse, plaukimai trunka ilgai, jų būna ne vienas.
Wave: bangų, verčiant iš anglų kalbos. 65 – 100 litrų talpos, iki 260 cm ilgio ir 60 cm pločio (būna ir trumpesnių bei siauresnių). Šios jau skirtos nebijantiems jūros ir bangų. Mažos ir lengvos wave klasės burlentės leidžia ne tik drąsiai sūpuotis ant vandens kalnų, juos raižyti ir elgtis panašiai kaip su banglente, bet ir atlikinėti visokius beprotiškus triukus – šuolius, persivertimus ir panašiai.
Kaip gi atrodo burlenčių sportas šiandien? Na, geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti. Visagalis internetas pilnas vaizdų, o ir Lietuvoje yra ne viena vieta, kur nutrūktgalviai laksto įsikibę į įvairiaspalves bures. Galbūt verta šiek tiek papasakoti apie šiuolaikinių burlenčių klases, kurios iš esmės apibūdina ir plaukimo stilius. Įdomus faktas: lentų dydis matuojamas... litrais. Šiuolaikinės lentos gerokai skiriasi nuo savo bendravardžių išpjautų iš medžio. Burlentė – tuščiavidurė, ją galima palyginti su uždara baidare. Na, o kadangi tuščiavidurė – tai į ją telpa vanduo. Kuo daugiau litrų telpa, tuo didesnė lenta. Tiesa, kad žmogus nepasimestų, dydis tuo pačiu nurodomas ir metrais – centimetrais. Ilgio ir pločio santykis padeda isivaizduoti kokios formos burlentė. Lyg ir paprasta, ar ne?
Burlenčių klasės:
Freeride: pažodžiui verčiant iš anglų kalbos, laisvas važinėjimas. Tai didelės lentos, paprastai jų talpa svyruoja nuo 90 iki 170 litrų (priklausomai nuo plaukėjo kūno formų). Jos skirtos ramiam ir maloniam pasiplaukiojimui, esant vidutiniams vėjams, be didelių bangų ir staigių manevrų. Iš esmės tai labiau pramoginė – poilsinė įranga.
Formula Windsurfing: tai jau sportinio – lenktyninio tipo burlentės. Jos gerokai platesnės ir trumpesnės nei įprastinės ir yra skirtos ilgai trunkantiems plaukimams. Šių lentų konstrukcija, suderinta su atitinkamo dydžio burėmis, leidžia plaukti tiek esant silpnam, tiek stipriam vėjui. Greitis, kurį galima išvystyti su šia burlente siekia 30 mazgų – tai apytiksliai 55 kilometrai per valandą. Kadangi pavadinime yra žodis Formula, tai panašiai kaip ir Formulės 1 lenktynėse, plaukimai trunka ilgai, jų būna ne vienas.
Wave: bangų, verčiant iš anglų kalbos. 65 – 100 litrų talpos, iki 260 cm ilgio ir 60 cm pločio (būna ir trumpesnių bei siauresnių). Šios jau skirtos nebijantiems jūros ir bangų. Mažos ir lengvos wave klasės burlentės leidžia ne tik drąsiai sūpuotis ant vandens kalnų, juos raižyti ir elgtis panašiai kaip su banglente, bet ir atlikinėti visokius beprotiškus triukus – šuolius, persivertimus ir panašiai.
Freestyle: laisvo stiliaus (elgesio :) ) lentos. Truputėli didesnės wave stiliaus sesės. Manevringos ir pritaikytos būtent akrobatiniams triukams – šuoliams, neįtikėtiniems posūkiams, apsivertimams ir panašiai. Tiesa freestyle tipo lentos, priešingai nei wave labiau mėgsta kuo lygesnį vandenį, bangų su jomis neparaižysi.
Slalom: šio žodžio matyt į lietuvių kalbą versti nereikia. Burlentės daugiau orientuotos į greitį, o ne manevringumą. Ypatingų triukų su jomis nepadarysi, tačiau lėkti kaip galvą pametus tikrai galima. Na ir vieną kitą staigesnį posūkį išlaužti – be problemų. Šio stiliaus mėgėjai ir profesionalai plaukia aštuoniukės formos vandens trąsa, atlikdami posūkius ties juos žyminčiais plūdurais.
Racing: sakytume, savotiškas burlenčių elitas. Olimpinė klasė. Jų paskirtis panaši į Formula Windsurfing, tiesa jos gerokai sunkesnės. Griežtai reguliuojamas dydis – ilgis 286 plotis 93 centimetrai, komplektuojama tik su nustatyto tipo ir dydžio bure. Gali plaukti esant tiek silpnam, tiek stipriam vėjui ir skirtos oficialioms varžyboms.
Beginner: pradedančiųjų. Jei paprastai – didelė, plati lenta, gerokai stabilesnė nei kitų klasių. Ji skirta mokytis arba tiesiog gerai leisti laiką su bure rankose. Ypatingų greičių ir triukų čia nebus, tačiau pradedantiesiems to juk ir nereikia.
Tiek apie lentas. Dabar apie kitką. Jau vien žodžio „burlentė“ daryba pasako mums, kad ne vien lentos dalyvauja procese. Reikia dar ir burių. Tad laikas šiek tiek pašnekėti ir apie jas.
Burių tipai ir dydžiai:
Pradėkime nuo pradžių. Visą prie lentos tvirtinamą konstrukciją sudaro: stiebas, gikas ir burė. Burės formą išlaikyti padeda latės – jos neleidžia plėvėsuoti. Kas yra stiebas – aišku. Kas tas gikas? Ogi „rankena“, skirta burės laikymui. Tiksliau, dvi ilgos lenktos rankenos (tokios lazdos), sujungtos į vieną konstrukciją, vienu galu tvirtinasi prie stiebo, kitu rišasi prie šoninės burės kraštinės. Latės – tai tokios plokščios, plonos juostelės, kurios dedamos į specialiai burėje pasiūtas kišenes ir, kaip jau minėjome, suteikia burei formą. Latės gaminamos iš stiklo pluošto, rečiau – anglies pluošto. Gikai gaminami iš aliuminio, aliuminio ir anglies pluošto mišinio arba tik iš anglies pluošto. Stiebai gaminami iš stiklo pluošto į jį maišant anglies pluoštą, arba tiesiog iš anglies pluošto. Pastarasis – labai tvirtas ir lengvas, tačiau gana brangus. Kuo daugiau anglies pluošto (procentais), tuo stiebas brangesnis, tačiau patvaresnis ir lengvesnis. Ta pati istorija ir su gikais.
Slalom: šio žodžio matyt į lietuvių kalbą versti nereikia. Burlentės daugiau orientuotos į greitį, o ne manevringumą. Ypatingų triukų su jomis nepadarysi, tačiau lėkti kaip galvą pametus tikrai galima. Na ir vieną kitą staigesnį posūkį išlaužti – be problemų. Šio stiliaus mėgėjai ir profesionalai plaukia aštuoniukės formos vandens trąsa, atlikdami posūkius ties juos žyminčiais plūdurais.
Racing: sakytume, savotiškas burlenčių elitas. Olimpinė klasė. Jų paskirtis panaši į Formula Windsurfing, tiesa jos gerokai sunkesnės. Griežtai reguliuojamas dydis – ilgis 286 plotis 93 centimetrai, komplektuojama tik su nustatyto tipo ir dydžio bure. Gali plaukti esant tiek silpnam, tiek stipriam vėjui ir skirtos oficialioms varžyboms.
Beginner: pradedančiųjų. Jei paprastai – didelė, plati lenta, gerokai stabilesnė nei kitų klasių. Ji skirta mokytis arba tiesiog gerai leisti laiką su bure rankose. Ypatingų greičių ir triukų čia nebus, tačiau pradedantiesiems to juk ir nereikia.
Tiek apie lentas. Dabar apie kitką. Jau vien žodžio „burlentė“ daryba pasako mums, kad ne vien lentos dalyvauja procese. Reikia dar ir burių. Tad laikas šiek tiek pašnekėti ir apie jas.
Burių tipai ir dydžiai:
Pradėkime nuo pradžių. Visą prie lentos tvirtinamą konstrukciją sudaro: stiebas, gikas ir burė. Burės formą išlaikyti padeda latės – jos neleidžia plėvėsuoti. Kas yra stiebas – aišku. Kas tas gikas? Ogi „rankena“, skirta burės laikymui. Tiksliau, dvi ilgos lenktos rankenos (tokios lazdos), sujungtos į vieną konstrukciją, vienu galu tvirtinasi prie stiebo, kitu rišasi prie šoninės burės kraštinės. Latės – tai tokios plokščios, plonos juostelės, kurios dedamos į specialiai burėje pasiūtas kišenes ir, kaip jau minėjome, suteikia burei formą. Latės gaminamos iš stiklo pluošto, rečiau – anglies pluošto. Gikai gaminami iš aliuminio, aliuminio ir anglies pluošto mišinio arba tik iš anglies pluošto. Stiebai gaminami iš stiklo pluošto į jį maišant anglies pluoštą, arba tiesiog iš anglies pluošto. Pastarasis – labai tvirtas ir lengvas, tačiau gana brangus. Kuo daugiau anglies pluošto (procentais), tuo stiebas brangesnis, tačiau patvaresnis ir lengvesnis. Ta pati istorija ir su gikais.
Dabar apie bures.
Jos skirstomos į dvi rūšis – kemberinės ir bekemberinės.
Kemberiai – tai tokios tarpinės tarp burės latės ir stiebo. Jie savotiškai išlenkia burę, vizualiai ji atrodo išsipūtusi net ir be vėjo. Kemberinės burės generuoja daugiau jėgos ir yra stabilesnės esant gūsiuotam vėjui. Šios burės naudojamos varžybose ir greitam plaukimui. Jų trūkumai – sunkiau takeluojasi (takelavimas – burės konstrukcijos surinkimas), sunkiau kyla iš vandens, kiek sunkiau valdoma. Be to kembertių tarnavimo laikas ribotas, jie tiesiog išlūžinėja.
Bekemberinės burės. Tokios, kuriose nėra kemberių, t.y. latės tiesiogiai remiasi į stiebą. Šias bures lengviau takeluoti, jos kiek patvaresnės ir skirtos poilsiniam plaukiojimui, taip pat mėgstantiems nardyti bangose arba atlikinėti triukus (wave ir freestyle)
.
Burės viena nuo kitos skirasi dar ir dydžiu, kuris matuojamas kvadratiniais metrais.
Kokios burės kokiai lentos klasei tinka?
Winsurfing Formula – šiam stiliui naudojamos didelės kemberinės burės, dydžiai svyruoja nuo
9 iki 12 kv.m. Kelių kvadratinių metrų burę pasirinkti plaukėjas sprendžia pagal vėjo stiprumą ir savo fizines galimybes.
Slalom burės – taip pat kemberines. Dydžiai nuo 5 iki 9 kv.m.
Freeride pasiplaukiojimui naudojamos ir kemberinės ir bekemberinės burės jų dydžiai svyruoja nuo 4 iki 9 kv.m.
Freestyle plaukimui naudojamos bekemberinės burės: dydžiai 3,5 iki 7 kv.m.
Wave stiliui naudojamos bekemberinės burės: dydžiai nuo 3 iki 6,5 kv.m.
Tai tiek pradinės informacijos apie įrangą. Išsamiau su burlente pažindintis žymiai maloniau ant ežero ar marių kranto, kai po ranka instruktorius, galintis viską parodyti ir paaiškinti.
BURLENTĖS LIETUVOJE
Nors daugeliui burlentės asocijuojasi su vandenynu, Havajais, bangomis ir kitokiomis palmėmis, turime pasakyti, kad Lietuvoje yra visos salygos smagiai plaukti ir tobulėti. Nors vėjas nepučia nuolatos, kaip ventiliatorių įsijungus, tačiau patikėkite, jo pakanka. Sezonas trunka nuo tada kuomet ištirpsta ledai iki tuomet, kai ledai vėl sukausto vandens telkinius. Burlentininkų galima pamatyti didžiuosiuose ežeruose, Kauno, Elektrėnų, Kuršių mariose, Baltijos jūroje. Žodžiu visur, kur pakankamai didelis vandens plotas ir pučia vėjas.
Jos skirstomos į dvi rūšis – kemberinės ir bekemberinės.
Kemberiai – tai tokios tarpinės tarp burės latės ir stiebo. Jie savotiškai išlenkia burę, vizualiai ji atrodo išsipūtusi net ir be vėjo. Kemberinės burės generuoja daugiau jėgos ir yra stabilesnės esant gūsiuotam vėjui. Šios burės naudojamos varžybose ir greitam plaukimui. Jų trūkumai – sunkiau takeluojasi (takelavimas – burės konstrukcijos surinkimas), sunkiau kyla iš vandens, kiek sunkiau valdoma. Be to kembertių tarnavimo laikas ribotas, jie tiesiog išlūžinėja.
Bekemberinės burės. Tokios, kuriose nėra kemberių, t.y. latės tiesiogiai remiasi į stiebą. Šias bures lengviau takeluoti, jos kiek patvaresnės ir skirtos poilsiniam plaukiojimui, taip pat mėgstantiems nardyti bangose arba atlikinėti triukus (wave ir freestyle)
.
Burės viena nuo kitos skirasi dar ir dydžiu, kuris matuojamas kvadratiniais metrais.
Kokios burės kokiai lentos klasei tinka?
Winsurfing Formula – šiam stiliui naudojamos didelės kemberinės burės, dydžiai svyruoja nuo
9 iki 12 kv.m. Kelių kvadratinių metrų burę pasirinkti plaukėjas sprendžia pagal vėjo stiprumą ir savo fizines galimybes.
Slalom burės – taip pat kemberines. Dydžiai nuo 5 iki 9 kv.m.
Freeride pasiplaukiojimui naudojamos ir kemberinės ir bekemberinės burės jų dydžiai svyruoja nuo 4 iki 9 kv.m.
Freestyle plaukimui naudojamos bekemberinės burės: dydžiai 3,5 iki 7 kv.m.
Wave stiliui naudojamos bekemberinės burės: dydžiai nuo 3 iki 6,5 kv.m.
Tai tiek pradinės informacijos apie įrangą. Išsamiau su burlente pažindintis žymiai maloniau ant ežero ar marių kranto, kai po ranka instruktorius, galintis viską parodyti ir paaiškinti.
BURLENTĖS LIETUVOJE
Nors daugeliui burlentės asocijuojasi su vandenynu, Havajais, bangomis ir kitokiomis palmėmis, turime pasakyti, kad Lietuvoje yra visos salygos smagiai plaukti ir tobulėti. Nors vėjas nepučia nuolatos, kaip ventiliatorių įsijungus, tačiau patikėkite, jo pakanka. Sezonas trunka nuo tada kuomet ištirpsta ledai iki tuomet, kai ledai vėl sukausto vandens telkinius. Burlentininkų galima pamatyti didžiuosiuose ežeruose, Kauno, Elektrėnų, Kuršių mariose, Baltijos jūroje. Žodžiu visur, kur pakankamai didelis vandens plotas ir pučia vėjas.
Ir lietuviams tai nėra vien tik hobis. Jau minėjome, apie Lietuvos atstovą dalyvausiantį šių metų olimpinėse žaidynėse. Ir tai ne vienintelis mūsų burlentininkų pasiekimas, garsinąs šalies vardą pasaulyje. Ilgą laiką buvo tvirtinama, kad Baltijos jūros perplaukti burlente neįmanoma. Esą, žmogus tiek neištvers. Nė velnio, pasakė sau kaunietis Arūnas Rinkevičius... ir perplaukė. Maždaug 200 kilometrų skiriančius Šventają ir Švedijai priklausiančią Gotlando salą lietuvis burlentininkas įveikė per 10 valandų ir 25 minutes. Tiesa, dėl vėjo ir srovių jam teko nemažai plaukti zigzagais, tad realus nuplauktas atstumas didesnis nei minėtieji 200 km.
Kaip galima paragauti burlenčių sporto? Labai paprastai. Susiraskite mokytoją. Kur jų yra? Ogi Surfhouse buriavimo mokykloje. Panaršykite šiame puslapyje ir sužinosite viską, ko reikia apsiprendimui – buriuoti ar neburiuoti.
Kaip galima paragauti burlenčių sporto? Labai paprastai. Susiraskite mokytoją. Kur jų yra? Ogi Surfhouse buriavimo mokykloje. Panaršykite šiame puslapyje ir sužinosite viską, ko reikia apsiprendimui – buriuoti ar neburiuoti.
Pabaigai norisi pasakyti tik viena. Žinoma, kad BURIUOTI!!!!
